Tesis (1996)

Vienas pirmųjų Alejandro Amenábar filmų. Žmogus, kuris moka kurti siaubo filmus. Gaila, kad jo filmografijoje jų nėra daug.

Kaip ir dauguma, o gal ir visi?.., siaubo filmai, taip ir šio tema, nieko naujo, - smurtas, kankinimai, žudymas. Na pati filmo forma yra trilerio ir siaubiako mišinys, taigi tai nėra vienas tų filmų, kur mėgaujamasi žiauriomis scenomis. Čia visą laiką kuriama ir išlaikoma įtampa, vystomas siužetas, kuriami veikėjų santykiai, aišku, jie toli gražu neišvystomi “ant tiek jau giliai”, tad to tikėtis geriau ir nereikia, tada, manau, galite likti ir visai patenkinti.

Taigi filme ne tiek vaizduojamas smurtas, kiek analizuojamas. Pati pagrindinė veikėja rašo savo studijinį darbą apie audiovizualinį smurtą. Ką dabar tebedaro gana didelė dalis viso akademinio pasaulio.

Kiek man teko matyti, vienas ankstyvesnių tokio tipo filmų, tai David’o Cronenberg’o “Videodrome” (1983). Šis daugiau fantastinis siaubiakas, palyginus su “Tesis” “tai galėtų vykti ir jūsų universitete”.

Manyčiau šiedu filmai ir yra pirmtakai, davę pradžią “tiesiog siaubiakams” apie snuff films (video juostas, kuriose fiksuojami kankinimai ir nužudymas), tokiems kaip Vacancy (2007).

Ką gi, įtraukiantis filmas iš įdomaus režisieriaus. Aha, verta paminėti ir aktorius, gerai parinkta trijulė.

Wristcutters: A Love Story (2006)

Peržiūrinėdamas savo matytų filmų sąrašą akimis stabtelėjau ties šiuo.
Kiek kitokia meilės istorija, negu esame pratę matyti. Tiesą sakant buvo smagu matyti visą šablonišką meilės istorijų siužetą patalpintą būtent į tokią formą.

Filmo pradžioje, pamenu, ne iškart susivokiau, kas nutiko, kur vyksta veiksmas, apie ką eina kalba. Pasirodo, tai pasaulis, į kurį patenka nusižudžiusieji, kokiais įvairiais būdais tai galima padaryti ^^ Šiaip ar taip, Dantės pragare savižudžiams rezervuotas 7 ratas, kuriame jie paversti medžiais ir krūmais. Šiame pasaulyje jų likimas kur kas patogesnis, savo kūnus jie išsaugojo tokius, kokie ir buvo.

Hm, keistas filmas.. Ta daina, juodoji skylė, skraidantys degtukai ir nebylė eskimė...

Žaismingumas ir fantazija - tai du žodžiai, kurie, mano nuomone, geriausiai apibūdina šį filmą. Ar tai neapibūdina ir meilės?..

American Psycho (2000)

Žiūrėjau prieš kelias dienas. Tiesa, tikėjausi ko kito – žiauraus trilerio ar siaubiako su skerdynėmis. Tačiau nusivylęs vis tiek nelikau. Tai, ką gavau, pavadinčiau psichologiniu trileriu su juodosios komedijos elementais. 


Filme yra žiaurių scenų, tačiau patys vaizdai paliekami kiekvieno vaizduotei, į ekraną nepatalpinamas pats kūno žalojimo aktas. Ir tai be abejo išskiria šį filmą iš kitų žudynių siaubiakų.

Tai ne tiek filmas apie žmogaus žiaurumą, o apie tuščią jo esybę. Apie beprasmišką kasdienį kokių nors veiksmų darymą. Juk tas pats nesuvokiamas herojaus žiaurumas tarsi sviestas saulėje ištirpsta akis į akį susidūrus su tuo, jog niekas nesiteikia jo matyti kaip žudiko. Kolegos, su kuriais jis konkuruoja dėl to, kieno kortelė yra gražesnė, jo netgi gerai neskiria nuo kitų kolegų su tokiais akinais, ir tokiu pat kostiumu. Tai tarsi iš pat pradžių pasmerktas konkursas, nes teisėjai, kurie turi vertinti, yra akli.

Galiausiai herojus pasimeta, kiek žmonių jis nužudęs, ar visa tai, ką prisimena, yra patikima, o kas jo vaizduotės vaisius, galbūt sapnai, svajonės, vien žodžiai, tušti grasinimai. Ar kada nors įsivaizdavote kokio nors žmogaus žudymą, galbūt rašėte apie tai trumpą apsakymą?.. Laikas gali padaryti įdomių dalykų su žmogaus atmintimi – ar aš apie tai tik galvojau, ar tai vyko iš tikrųjų?..